Kažkoks dvejopas jausmas mane apėmė dabar. Grįžtu iš univero ir jaučiu kaip kasdien darosi vis šilčiau. Ir drėgniau. Ir darganiau. Ir to sniego kažkaip mažiau. Gal net pavasario užuominos randasi.
Bet tada aš pamatau didelį kakį ant šaligatvio, ir šalia, ir ten, ir ana va ten… Ir juos matau visur! Siaubas, tas tragiškas žiemos palikimas yra turbūt šlykščiausia pavasario fazė. Kol lietus nenuplaus, tol visi vaikščiosim po aptirpusias krūveles…
Gal ir negražu šitaip, bet nu visai jie apsileido. Pinigų darymo aparatėlis. Gerai bent kad pora gerai išdresuotų žmogelių pasodino prie telefono, tai nors pasišnekėt galima. Ankščiau būdavo paskambini, pasigirsta apsimiegojęs balsas su stipriu rusišku akcentu ir maždaug “da, klausau, čio jūs norite? nu tai ten taip ir turi būti, nieko nežinau..”
Na vos tik išgirdęs jų šūksnių seriją (dainą) žinojau, kad čia kažkas tokio. Bet tai, kas laimėjo nacionalinę atranką, nebuvo išbaigtas darbas. Gal daugiau pabandymas. Nors irgi, viskas aukštam lygyje buvo sutvarkyta. Chebra nors ir nebuvo labai aktyvūs, nors ir neturi operinių balsų, TAČIAU. Kiek toj atrankoj buvo visais kitais parametrais geresnių atlikėjų, kurių ir dainos nykios, ir parengimas sceninis menkas.
Atmel avr isp interfeisas.
Padarytas pagal mano draugo schemą, kurią galima rasti čia:
Aparato savikaina nėra didelė (turbūt brangiausia dalis buvo 6 kontaktų jungtis - net 4 litai). Schema išties labai paprasta, veikia puikiai.
Turintys nevisai kreivas rankas gali ją net orinio montažo principu pagaminti (kaip kad aš padariau).
Štai keletas nuotraukų:
Armonikėlės ištakos siekia senovės Kiniją, kur jau prieš 5000 metų imperatorė Nyu-Kwa išrado instrumentą su virpančiais liežuvėliais. Šengu (tuo instrumentu) galima buvo groti tiek pučiant, tiek traukiant orą, tuo jis skyrėsi nuo visų to meto pučiamųjų instrumentų.
Ne, Martynas Mažvydas nerašė apie muziką. Tačiau paimti harpą į rankas nėra taip jau elementaru, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vienas pagrindinių gero skambesio reikalavimų - uždara erdvė, savotiškas lopšys iš rankų. Tradicinis armonikėlės paėmimas matosi nuotraukoje. Nieko geresnio kol kas dar niekas nesugalvojo.
Kad ir kaip bebūtų keista, lūpinė armonikėlė yra visai nepaplitęs instrumentas. Iš tikrųjų galima būtų suskaičiuoti ant rankų pirštų visus Lietuvos harpistus-bliuzistus (harpas, harpiukas - armonikėlė, nuo angliško slengo “harp”). Grojančių chromatiniais harpais išvis vienas ar du tėra (ir vieną jų aš pažįstu). Tokią situaciją suformavo Sovietinė valdžia ir paprasčiausias tokių instrumentų nebuvimas. Visai natūralu, kad ir informacijos lietuvių kalba apie armoškes nėra. Turbūt esu pirmas lietuvis, ką nors rašantis šia tema internete.
Turbūt daugeliui kyla klausimas, kas čia per velniava. Ogi pogi čia velniava tokia, kad aš pagaliau prisiverčiau pakabinti naują saitą savo reiškias.
Dalį informacijos nusprendžiau perkelti, dalis liks ten. Įskaitant senus blogus.
Loading ...Stumia: ŽodžiaSpaudis