Yra toks reiškinys Lietuvoj kaip šokančios, seksualios, žavinčios, kerinčios, bet nedainuojančios dainininkės.

Puikus to pavyzdys yra seksualinis vizualinis ansamblis “69 Danguje”. Trys išpuoselėtos panelės kraiposi prieš kamerą ir žiopčioja pagal (net neaiškų ar jų pačių įdainuotą) fonogramą.

Ir kažkaip pataikiau įsijungti TV, kai rodė tos grupės naujos narės paiešką. Konkursas buvo rimtas, pretendenčių klausinėjo visokių dalykų, ką jos moka daryti, kaip judinti užpakalį, ar greitai perpranta naujus šokius, matavo kūno apimtis. Bet išlaukiau iki pabaigos ir neišgirdau nė žodžio apie dainavimą. Nagi teisingai, kam tokiai dainininkei dar ir dainuot mokėt? Ir taip vargšėlės nusiplūkia besikraipydamos…

Haipas. Lietuviškai tai skambėtų “karštinė” ar panašiai. Nors jau ganėtinai atslūgus, bet visgi dar neišblėsus.

Filmas kaip filmas, siužetas neblogas, daug vingių, veikėjai nenuobodūs. Taip, kartais per daug turinio sukišta į vieną sceną, bet ką jau padarysi.

Susidaro vaizdas, kad žmonės pasidalinę į tris dideles stovyklas:

• šventatikiai, kuriem bet koks nukrypimas nuo “tiesos” yra šventvagiškas
• žmonės be nuomonės, kuriem dar ir vienodai šviečia tos “tiesos” teisingumas ar jos paneigimas
• tie, kurie iš viso to daro biznį

Pastarieji čia išlošia daugiausia, nes va knyga kada išėjo, o aistros vis dar neblėsta (prisiminkim kaip kritikai dergė filmą po pristatymo, nors yra buvę kad liaupsina daug didesnį šlamštą). Apie tai rašo laikraščiai, reklamuoja per televiziją, visi prisiminę knygą eina žiūrėti ir filmo. O pinigai tai plaukia..

Sąžiningumo dėlei turiu pastebėti, kad aš tos knygos neskaitęs. Gal todėl man filmas pasirodė esąs visai įdomus ir intriguojantis. Kažkoks hibridas tarp modernaus “bojavyko” ir senamadiškų detektyvinių serialų ala “Erkiulis Puaro”.

Ką aš žiūrėjau, tai kelias ilgas laidas per Discovery ir History channel, kuriose tik tai ir darė, kad visaip paneiginėjo bet kokį šitų šventvagiškų idėjų tikrumą. Bet kas įdomiausia, tai kad visi įrodymai buvo pačios knygos lygio - dažnai skambėjo frazės “mažai tikėtina”, “nemanau”, “turbūt”. Toks rimtų žmonių nuomonių paradas. Lygiai taip pat galėjo surinkti entuziastų istorikų, kurie tokiais pat rimtais veidais aiškintų Brauno teisumą. Ir, atvirai pasakius, neišgirdau nei vieno tikrai pagrįsto teiginio. Na gal tik kad tas žmogelis, per kurį Sionas pateko į viešumą, buvo iš neturtingos šeimos, norėjo susireikšmint ir pan.

Vienoj iš tų “triuškinančių” laidų demonstratyviai rodyta, kad actas papiruso netirpdo, todėl neva viskas yra nesąmonė. Bet gi knygoj/filme tas papirusas prie acto net prisilietęs net nebuvo! DaVinčis paliko bugą, Braunas jam padarė workaround’ą

Taigi apibendrinant, kad tik daugiau tokių knygų/filmų būtų, seniai metas atverti akis žmonėms, tas visas bažnyčios reikalas toooks sustabarėjęs, metas modernėti. Nereikia keisti pačios idėjos, bet forma keistis privalo. Ir pasikeis, kur ji dėsis… Juk gyvenam XXI amžiuje, o mūsų religija trypčioja viduramžiuose.

Net nepajutau, kaip atėjo vasara… Kažkaip man dar tika tika žiema buvo. Tika šaltukas spaudė. Ir vėjas dar šaltas. Na pavasaris širdy, bet dar ne vasara. Gal čia sesija viską taip pakeičia? Matyt protas pasąmoningai projektuoja visą mąstyseną i sesijos pabaigą, tada ir vasara prasidės galvoje.

Tai va, kol mano kolega Saulius giriasi eiliniu dešimtuku, aš sėdžiu prie eilinės nesąmonės panelei Pralgauskaitei, skaičiuoju visokius virtualius kauliukus, jų reikšmių sumų simetrijos koeficientus ir pan. Nesudėtinga, bet jau toks nuobodus laiko praleidimo būdas.. Mažiausiai ko norėčiau, tai praleisti visą gyvenimą skaičiuojant tikimybes :/

Grįžtant prie normalesnių dalykų, čia Vilniuje prieš porą dienų praūžė baisi audra. Pasirodo, į mūsų namą trenkė žaibuksas ir nukalė anteniuksę internetukso. Rezultatas - aš pusantros paros ne be neto. Košmaras! Buvo tikrai labai sunku ištverti. Gerai bent, kad tėvas turi EDGE laptope, tai bent prie Google galėjau prieiti. Va ką supratau, tai kad dabar kompas be interneto sugeba tik turbūt kokį dešimtadalį dalykų, kuriuos sugeba su internetu. Viena vertus Internetas yra viso blogio, šiukšlių, virusų, spaivėrų, advėrų, trojanų ir kitų blogųjų genijų išmislų, tačiau aš staiga suvokiau, kad aš faktiškai nieko negaliu daryti be ryšio. Tiesiog nieko. Net galvoti neišeina, nes visas penas taip pat per Google pasiekiamas.. Taigi darosi aišku, kodėl taip daug žmonių naudoja kompą kaip didelę, sudėtingą muzikinę dėžutę.

Tiesa, pastarosiom dienom byške su fotiku žaidžiau, padarysiu greitu laiku postą su daaaaug fotkių

Smalsieji turbūt pastebėjo, kad pavadinime yra žodis “Depeche Mode”, bet nė žodžio apie juos. Taigi pabaigai prikabinu gabaliuką, kuris man pasirodė labai nuotaikingas vasariškas toks. Na žodžiu paklausykit ir suprasit. Perkodavau į Ogg Vorbis 94kbps (winampas tikrai groja), kas norės, susižvejos ir geresnį variantą.

KLAUSYK

Taip, kas galėjo pagalvoti, kad viskas baigsis šitaip.. Tik tokie silpnapročiai, kaip aš

Aš gi sakiau, kad suomiai gerai.

Ir sakiau, kad lietuviai neblogai.

Tik nelabai suprantu, už ką tas rusas su savo iš muliažo išlendančia šmėkla atsidūrė antroje vietoje. Laikysim jį sistemine paklaida.

Na o visa kita teisinga iš principo. Graikai per visus galus kišo tą savo “favoritę”, o galiausiai ją pastatė į vietą. Ir labai teisingai, nes ten nebuvo laimėjimo sudėties. Gražu, tvarkinga, bet nėra ugnelės toj dainoj, nors tu ką. Užtai ir balsavo už graikus tik kaimynai..

O ką manote jūs?

Aprašydamas MAYA44 minėjau, kad garso kokybė ryškiai geresnė už SBLive. Dabar nusprendžiau pateikti įrodymus

Iš tikro čia nieko naujo, visos ankstesnių laidų Creative garso plokštės kentėjo nuo panašių simptomų, įskaitant ir Audigy 1/2 (tiesa antras Audigy turi būdą išvengti problemų funkcionalumo sąskaita). Visa bėda yra jų pagrindiniame pranašume - DSP procesoriuje, kuris realiu laiku resamplina (keičia diskretizavimo dažnį) visus ateinančius garso srautus į savo darbinį dažnį - 48kHz. Tai leidžia vienu metu klausyti bet kokį kiekį garsų įvairiausiais formatais nesukant galvos dėl suderinamumų. Resamplinimas ir šiaip jau nėra labai geras dalykas, o dar Creative patingėjo pasirūpint gera jo realizacija. Rezultatas - didesni iškraipymai, ypač aukštų dažnių, plius nuplaukia visas garso skaidrumas, tas ypač jaučiasi su ausinėm, stereo skamba beveik kaip mono (žinoma, santykinai).

Išeitis yra - signalą resamplinti programiškai, kad pati plokštė tik minimaliai jį sudarkytų. Tokios operacijos rezultatai tikrai stulbinantys, tačiau kadangi didžioji dalis muzikos yra 44,1kHz dažnyje, resamplinti reikia visada ir viską, plius tai gana sudėtingas veiksmas, kurio kokybė ir tikslumas proporcingi suryjamam CPU ciklų skaičiui. Turint dviejų branduolių procesorių gal ir nepajaustum, bet senesnis kompiuteris gali pastebimai sulėtėti.

Testavimui naudojau MAYA44 įėjimą (ne stebuklas, bet SBLive testavimui per akis) ir geresnį iš SBLive išėjimų (Rear išėjimas yra geresnės kokybės, su šiek tiek mažesniais iškraipymais nei Front dėl geresnių mikroschemų. Nelogiška, bet taip yra). Kadangi 48kHz testų rezultatai neįdomūs (žr dešinėj), didesnį dėmesį skirsiu 44kHz/16bit - standartiniam CD formatui.

(more…)

Tai yra jėga. Absoliuti didelė jėga. Chebra pavarė ir su kaupu.. Ir išvis suomiam restekpas už drąsą. Išvis, tokia tendencija šiemetinėj Eurovizijoj, kad visi stengiasi parodyti kažką tokio. LT-United, islandai irgi kažką panašaus išmetė, o suomiai išvis spjovė į visus standartus ir išsiuntė metalą. Taip, su popso elementais, taip, popsovą grupę, bet visgi, tai yra metalas su visais melodingo hevio atributais. Lyriksai neblogi, daina draivo turi sočiai, atrodo chebra irgi įspūdingai. Žodžiu mano itin kuklia nuomone, jei vėl pasireikš Balkanovizijos reiškinys, tas konkursas galės sulįsti pats sau i antrą galą.

Va

Aš iki šiol pagaunu save žaidžiantį su žodžių junginių bei kai kurių pavardžių pirmosiom raidėm. Pvz:

Briedžiantis triedis
Polandas Raksas
Tobilus melefonas
Ir t.t.

Taip, tai vaikiška ir pan, bet kita vertus, jei nustosim džiaugtis paprastais dalykais, pasaulis galiausiai pasidarys labai nyki ir nuobodi vieta.. Have fun