Visi žinome, kad norintis nusižudyti žmogus tiesiog nusižudo, o ne pasakoja visiems apie savo ketinimus. Ir atvirkščiai, jei kam nors pasipasakoja, reiškia tiesiog trūksta dėmesio (tačiau tai nereiškia, kad nenusižudys jei jo negaus).

Tam tikrų grubių analogijų yra ir su depresyvumu, juk žmogui gali būti tik truputį pagedus nuotaika, užtat jis eis ir visiems parodžiusiems nors menkiausią norą klausytis išpasakos milijoną beveik problemų, dėl kurių jis ir pakliuvo į depresijos liūną.

Kiti gi niekam nieko nesako, bet visa savo esybe demonstruoja priešiškumą ir liūdesį. Paklausus kas nutiko demonstratyviai abejingai išpyškina “ai nieko, man viskas gerai”. Bet tai nereiškia, kad nenori išsipasakot, jei kas nors atkakliai paklausinės..

Galiausiai būna žmonės, kurie liūdi viduje, graužia save metodiškai ir nuolat. Niekam nieko nepasakoja, atrodo žvaliai ir normaliai - niekas neturi nieko įtarti, dėl vienų ar kitų priežasčių. Anksčiau ar vėliau degraduoja, prasigeria, paskęsta narkotikuose ar - tobulos baigties atveju - nusižudo.

Nusišneku.

Man depresija.