Armonikėlės ištakos siekia senovės Kiniją, kur jau prieš 5000 metų imperatorė Nyu-Kwa išrado instrumentą su virpančiais liežuvėliais. Šengu (tuo instrumentu) galima buvo groti tiek pučiant, tiek traukiant orą, tuo jis skyrėsi nuo visų to meto pučiamųjų instrumentų.
Ne, Martynas Mažvydas nerašė apie muziką. Tačiau paimti harpą į rankas nėra taip jau elementaru, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vienas pagrindinių gero skambesio reikalavimų - uždara erdvė, savotiškas lopšys iš rankų. Tradicinis armonikėlės paėmimas matosi nuotraukoje. Nieko geresnio kol kas dar niekas nesugalvojo.
Kad ir kaip bebūtų keista, lūpinė armonikėlė yra visai nepaplitęs instrumentas. Iš tikrųjų galima būtų suskaičiuoti ant rankų pirštų visus Lietuvos harpistus-bliuzistus (harpas, harpiukas - armonikėlė, nuo angliško slengo “harp”). Grojančių chromatiniais harpais išvis vienas ar du tėra (ir vieną jų aš pažįstu). Tokią situaciją suformavo Sovietinė valdžia ir paprasčiausias tokių instrumentų nebuvimas. Visai natūralu, kad ir informacijos lietuvių kalba apie armoškes nėra. Turbūt esu pirmas lietuvis, ką nors rašantis šia tema internete.
Loading ...Stumia: ŽodžiaSpaudis