Užuomazgos

Armonikėlės ištakos siekia senovės Kiniją, kur jau prieš 5000 metų imperatorė Nyu-Kwa išrado instrumentą su virpančiais liežuvėliais. Šengu (tuo instrumentu) galima buvo groti tiek pučiant, tiek traukiant orą, tuo jis skyrėsi nuo visų to meto pučiamųjų instrumentų.

Pirmieji dabartinę armonikėlės formą įgavę instrumentai pasirodė XIX a. pradžioje. Fridrichas Liudvikas Bušmanas sudėjo penkioliką švilpukų į kvadratinę 10×10cm dėžutę ir pavadino Buschmann Aura. Instrumentu galima buvo groti tik pučiant, tačiau dėl savo paprastumo jis išpopuliarėjo Vokietijoje ir Austrijoje. Kitą armonikėlės pirmtaką išrado žmogus, pavarde Richter (istoriniuose šaltiniuose išlikusi tik pavardė). Tai buvo 10 skylių diatoninė armonikėlė “Vamper” su dviem komplektais liežuvėlių, taigi ja jau buvo galima groti ir traukiant, ne tik pučiant. Lyginant su Aura, Vamper buvo tik apie colį pločio - žymiai kompaktiškesnis instrumentas. Tačiau Tuo laiku armonikėlė buvo daugiau susidomėjimo objektas nei pagarbos vertas instrumentas.

Vokiečių laikrodininkas Mathias Hohner pradėjo laisvalaikiu gaminti armonikėles nuo 1950 metų. 1965 jis išsiuntė nedidelę partiją savo produkcijos į Ameriką savo pusbroliams. Armonikėlių puikus tonas, mažas dydis ir pagaminimo kokybė greitai užkariavo Amerikonų širdis ir neilgai trukus Amerikoje visi žinojo kas yra armonikėlė.

• Pradžių pradžia
• Sandara
• Natų išdėstymas
• Pozicijos
• Apibendrinimas

Sandara

Armonikėlės sandara laba paprasta. Svarbiausiojo dalis - liežuvėlių plokštelės, kurios ir atsakingos už garso atsiradimą. Viena plokštelė dalyvauja pučiant, kita - traukaint orą pro skylę. Korpuso paskirtis - nukreipti oro srovę tinkama kryptimi, na o dangteliai reikalingi, kad laikytų visus elementus vienoje vietoje, apsaugotų trapius liežuvėlius nuo mechaninių pažeidimų bei sukurtų erdvę garsui rezonuoti.

Medžiaga, iš kurios pagamintas korpusas, turi įtakos skambesiui. Štai medinis garsas charakterizuojamas kaip pilnas, sodraus tembro, o štai plastikas sukuria šiltą, tolygų skambesį. Metaliniai korpusai apibūdinami kaip itin šviesiai ir aiškiai skambantys.

Liežuvėlio tonas tiesiogiai susijęs su medžiaga, iš kurios jis pagamintas, bei fiziniais parametrais. Plastikiniai liežuvėliai sutinkami tik vaikiškuose žaisluose, visose normaliose armonikėlėse naudojamas metalas, dažniausiai žalvaris. Kuo liežuvėlis ilgesnis/sunkesnis, tuo žemesnis jo kuriamo garso dažnis. Bet tai tik labai grubus apibrėžimas, egzistuoja daug niuansų, įtakojančių garsines savybes.

Natų išdėstymas

Standartinis diatoninės armonikėlės derinimas siekia pirmuosius Vamper modelius (todėl ir vadinamas Richter’io derinimu). Visas tokio derinimo grožis slypi jo dvilypume - akordus galima groti bet kurioje pozicijoje, bet armonikėlės centre yra pilna mažorinė gama, taigi groti paprastas melodijas itin lengva.

Žinoma, egzistuoja ir kiti derinimai (minorinis, folklorinis, vienodo temperamento ir t.t.), tačiau jie naudojami rečiau ir tik tam tikrose situacijose. Chromatinės armonikėlės turi visas 12 natų, tačiau jų išdėstymas yra lygiai toks pat, kaip centrinėje diatoninės armonikėlės oktavoje. Likusius diezus ir bemolius galima “įjungti” mygtuku.

Pozicijos

Armonikėlė iš pradžių buvo skirta tik paprastučių melodijų grojimui (centrine oktava), kur daugiausiai naudojamos “pučiamos” natos. Toks grojimas beveik nereikalauja įgūdžių, todėl straipsnyje “Kaip groti” pateikti būtent tokio grojimo pavyzdžiai.

Kaip jau minėjau ankstesniame straipsnyje, egzistuoja ir kitas būdas groti armonikėle - vadinamoji “antroji pozicija”. Tai grojimas, kai gama pasislenka per 7 pustonius arba per vieną poziciją kvintų rate, bet grojama ta pačia armonikėle. T.y. C armonikėlės pirma pozicija yra C, o antra - G. Taip pat yra trečia, ketvirta ir t.t. pozicijos, bet jas įvaldyti dažnai nėra lengva, o ir nevisad yra prasmės.

Tačiau ne gebėjimas groti kitoje tonacijoje yra pagrindinis antros pozicijos privalumas, o tai, kad grojant naudojama (dažniausiai) žemesnioji oktava ir beveik vien “traukiamos” natos su visais jų patempimais ir tono subtilybėmis. Tai ir yra bliuzinio skambesio, jo išraiškingumo pagrindas.

Štai pozicijų lentelė, pirmame stulpelyje yra dainos tonacija, antrame - armonikėlė, kuria reiktų groti antrąja pozicija:

E | A
F | Bb
F# | B
G | C
Ab | Db
A | D
Bb | Eb
B | E
C | F
Db | Gb
D | G
Eb | Ab

Apibendrinimas

Lūpinė armonikėlė - neįtikėtinai paprastas, tačiau patyrusiose rankose - labai išraiškingas instrumentas. Jos universalumas daro armonikėlę maloniu priedu prie beveik visų muzikos stilių.

Sėkmės grojant!

P.S. nepamirškite perversti kitų dviejų straipsnių armonikėlę, jie čia